išmonis

ìšmonis sm. (1) Š, NdŽ 1. žr. išmonė 1: Mano ìšmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiversti J. Mano vaikai gerų ìšmonių Kair. Gyveni kaipo jaučias ir asilas, katrie išmonio neturia srš. Tėvai, ... kad tavo mažas ìšmonis JD1211. Klausinėjo žirgelio: koksai bernelio būdelis, o koksai jo išmonis? JD490. Ar mano ne galva, ar ne ìšmonis? JD381. Aš įsitaisiau naujas stakleles iš savo išmonėlio JD291. Ką aš padariau, jauna būdama, neišmonužy augdama, neišmonužy augdama! JD904. 2. žr. išmonė 2: Tas vietininkas nėra kalbininkų išmonis A.Sal. Rasi, savo išmonius ant kitų surašęs išleidai tarp žmonių? P. O jūsų dievaičiai kas yra? – Stuobriai, išmonių išmoniai M.Valanč. 3. žr. išmonė 4: O juoba gebėk mokyties nu geresnio už savi nekaip sekti išmonius savo M.Valanč. Valgėj išmonių nedarąs M.Valanč. Nereikės mun visų ìšmonių (rinktinio, nepaprasto valgio) Skd. 4. pramoga, vaišės: Vis šioks toks ìšmonis, ką darysi Gr. Išmoniais ejo ir senovėj žmonys: kėlė balių atsvodį, krikštynų, veselių atsvodžius Šts. Bene ir pas jūsų būs ìšmonis? Up. O aš atleisiu pasiuntinėlį be kalbelės, be ìšmonių, tik su marga gromatėle JD1189. 5. žr. išmonė 6: Dabar visokių tų išmonių yra: kitas kalio druskos sėja, kitas lygu vikių, vadinamųjų lubinų Plt.